Katerina, Grinvičo rūmai, 1540 m. sausio 7 d.

Kai antrą vestuvių dieną atvykstame į karaliaus kambarius, randame jį jau išėjusį. Gaila, nespėjau pamatyti Anglijos karaliaus su naktiniais po pirmos tuoktuvių nakties, nors ir labai troškau. Tarnaitės neša karalienei alų, tempia malkas į židinį ir vandens nusiprausti, o mes lūkuriuojame, kol būsime pakviestos padėti jai apsirengti. Randame Aną sėdinčią ant lovos su naktine kepuraite ir tvarkinga kasa. Kiekvienas plaukelis savo vietoje. Turiu pripažinti, jog ji nelabai panaši į merginą, kuri smaginosi visą naktį. Atrodo taip, kaip vakar paguldėme į lovą, visiškai rami ir romi kaip karvutė, visiems maloni, be ypatingų užgaidų ar skundų. Atsidūrusi prie lovos, kai niekas nematė, mikliai kilstelėjau apklotą.

Nepastebėjau nieko. Būtent. Ničnieko. Kaip mergina, kuriai ne kartą teko slapčia nešti paklodę prie vandens pompos ir skubiai išplovus džiovinti savo kūnu, aš žinau, kada vyras ir mergina naudojosi lova ne vien miegoti. O šioje lovoje nevyko nieko. Lažinčiausi iš savo brangios reputacijos, kad karalius nepaėmė jos, ir ji nekraujavo. Statyčiau iš Hovardų turtų, kad jie miegojo taip, kaip mes juos palikome, vienas šalia kito it pora lėlyčių. Paklodės apačia net nesuglamžyta, ką jau kalbėti apie dėmes. Lažinčiausi iš Vestminsterio abatijos, kad tarp jų nieko nebuvo.

Aš žinau, kas tai norėtų išgirsti. Žinoma, ledi Ilganosė Parker. Nusilenkusi išskubu iš kambario, lyg bėgdama vykdyti pavedimo, ir susirandu ją, išeinančią iš savo kambario.

Užteko Džeinei pamatyti mano veidą, kad staiga griebtų mane už rankų ir įsitemptų pas save.

— Lažinuosi, kad jis jos neturėjo, — nieko nekomentuodama pergalingai tariu.

Ledi Ročford man patinka todėl, kad jai niekada nereikia aiškinti, ką turiu galvoje. Ji iškart viską supranta.

— Ant paklodžių nė ženklo, netgi nesuglamžytos, — išpilu.

— Jų nepakeitė?

Papurtau galvą.

— Įėjau pirmoji, po tarnaičių.

Ledi Džeinė prieina prie spintelės šalia savo lovos ir paduoda man sovereną.

— Labai gerai, — sako ji. — Mes, tu ir aš, abi visuomet turime viską sužinoti pirmos.

Šypsausi, tačiau galvoju apie kaspinus, kuriuos nusipirksiu už tą sovereną ir kuriais papuošiu savo naująją suknelę. Galbūt išeis dar ir naujos pirštinaitės.

— Tik niekam daugiau nepasakok, — įspėja ji mane.

— O? — protestuoju.

— Ne, — pakartoja ji. — Žinojimas visuomet brangus, Katerina. Jeigu žinai ką nors, ko niekas nežino, tada turi paslaptį. Jeigu žinai, ką žino visi, nesi už kitus pranašesnė.

— Ar galiu papasakoti bent Anai Baset?

— Aš tau pasakysiu, kada galėsi jai papasakoti, — sako ji. — Galbūt rytoj. O dabar grįžk pas karalienę. Ateisiu po minutėlės.

Padarau kaip liepta, o išeidama pamatau, kad Džeinė rašo laiškelį. Ji tikriausiai praneš dėdei, kad, mano nuomone, karalius nemiegojo su žmona. Tikiuosi, jog pasakys jam, kad ne ji, o aš pirmoji tai išsiaiškinau. Tada galbūt gaučiau dar vieną sovereną. Jau imu suprasti, kaip svarbūs postai atneša didelės naudos. Karališkoje tarnyboje aš vos kelias dienas, o jau esu dviem soverenais turtingesnė. Duokite man mėnesį ir aš susikrausiu turtus.